“Pakaruokliai ar kitaip kaip sav galą pasidarę, t. y. nelaikiai, ir tie žmonis gandin, vedžioj, kartais susitikę vieną patį žmogų einant naktij, vadin: „Eikš pasiristi!“ Tai kad eisi su juo ristis, tai jei jis bus už tave daugiaus spėko turėjęs, kada ant žemės gyveno, tai tu jam nieko nepadarysi – jis tave apgalės, bet jeigu tu turi už jį daugiaus spėko, tai tu jį parmesi, suminsi. Tiktai jis nepriils niekada, tai teip tik jie žmonis prikankin, prižudo – jis atsikėlęs nuo žemės ir vėl sako: „Eikš vėl ristis…“ (Užrašė Jonas Basanavičius)
Šiuo metu yra dedamas pastangos šią tradiciją atkurti ir grąžinti kaip dvikovės sporto šaką pagal šiuolaikinį supratimą. Veiklą pradėję kaip neformalus entuzjastų būrelis, Lietuviškų Ristynių Federacijos nariai užsiima šios tradicijos gaivinimu atlikdami etnografinių bei istorinių šaltinių analizę, palaiko ryšius su užsienio nacionalinių imtynių entuzjastais, o taipogi daug laiko praleidžia sporto salėje.Lietuviškos ristynės kaip vienas iš tautinių imtynių stilių turi daug panašumų su kitais Europos bei Azijos tautinių imtynių stiliais. Šis stilius pasižymi dideliu veiksmų efektyvumu, ką lemia iš esmės paprasta ir greitai išmokstama technika, bei sąlyginai nedideli apribojimai kovojant. Tradiciškai būdavo kovojama įvairių susitarimų pagrindu. Kova dažniausiai prasidėdavo priešininkams atlikus vieną fiksuotą suėmimą (“kryžmai”, “meškos apglėbimą” arba susiėmus už diržų) ir baigdavosi tada, kai vienas iš priešininkų būdavo paguldomas “ant menčių”. Tokiam rezultatui pasiekti dažniausiai neužtekdavo vien tik metimo veiksmo, siekiant geresnės priešininko kontrolės naudoti ir parterio veiksmai – prispaudimai, išlaikymai bei pakartotiniai metimai iki tol, kol būdavo pripažįstamas pralaimėjimas. Laimėtojui paskelbti buvo taikomos įvairios vertinimo taisyklės kurios rėmėsi bendru susitarimu – kai kuriais atvejais galutinė pergalė būdavo įskaitoma priešiniką vos permetus ant žemės, kitu atveju atlikus metimą buvo būtina dar ir išlaikyti preišininką ant menčių kol jis pats pripažindavo savo pralaimėjimą, dar kitais atvejais nugalėtoju būdavo paskelbiamas tas, kuris pirmutinis analogiškus veiksmus atlikdavo tris kartus. Tokios kovos dažniausiai vykdavo nenaudojant jokių paminkštinimų, dažniausiai tiesiog suradus tam tinkamą pievutę, o esant blogam orui – klojimuose ar kitokios paskirties ūkiniuose pastatuose. Ristynių kovos taip pat buvo dažna Užgavėnių šventimo palyda. Technikos įvairiapusiškumą galimai liudija ir faktas, kad lietuvių kalboje yra gausu sinonimų apibūdinančių šią sportinę veiklą: “Veltynės” (Kupiškio apylinkės), “Grumtynės” (Telšiai), “Mintynės”(Juodupė), “Pakištynės” (Dzūkija), taip pat “galitynės”, “mestynės” bei “imtys”. Rekonstruojant ristynių technika Lietuviškų Ristynių Asociacijos nariai remiasi prielaida, kad tokia sinonimų gausa nėra atsitiktinė. Tai galimai nurodo į tai, kad skirtinguose Lietuvos regionuose ristynės buvo praktikuojamos gan įvairiapusiškai ir tarpusavyje galėjo skirtis tam tikrais koviniais akcentais. Pagal šaknies semantinę reikšmę skirtingi ristynių apibūdinimai galimai nurodo ir į skirtingus kovos etapus: “imtys” arba “imtynės” – į suėmimus kovojant, “ristynės” arba “mestynės” – į įvairius būdus priešininką pargriauti, “veltynės” – į kovą parteryje, siekiant priešininką išlaikyti “ant menčių”.
Ristynės galėtų būti puiki priemonė jaunimo fizinio užimtumo skatinimui bei patriotiniam ugdymui, juolab, kad šioje tradicinėje sporto šakoje susilieja labia įvairiapusiška mūsų tautos istorinė patirtis. Keičiantis istorijos laikotarpiams keitėsi žmonių gyvenimo aplinkybės bei santykiai su kaimynystėje gyvenančiomis tautomis, kas paliko gilų pėdsaką įvairiapusiškoje ristynių kovos technikoje bei formavo stiprią mūsų kovotojų dvasią.